Lukiškių aikštė - Laivės aikštė

About project: 

Sostinės Gedimino prospekto pašonėje įsikūrusi Lukiškių aikštė – viena didžiausių atvirų erdvių Vilniaus centre. Savo tiesioginę paskirtį iš prekybinės į memorialinę ar reprezentacinę per šimtus metų ne sykį keitusi aikštė šiuo metu neturi aiškiai išgrynintos tapatybės - aikštė nebuvo tvarkoma nuo pat 1991 metų, kai buvo demontuotas aikštės viduryje stovėjęs pamiklas Leninui. Nors nuo 2007 metų ieškomas perspektyviausias urbanistinis projektas, atgaivinsiantis ištuštėjusią aikštę, sprendimas nerandamas dėl išsiskiriančių miestiečių, visuomeninių organizacijų, valdininkų ir architektų bendruomenių nuomonių.

Vytautas Puzeras, pilietinės iniciatyvos „Upės korys“ bei įvairių architektūrinių projektų autorius, neabejoja, kad Lukiškių aikštė yra patrauklios, bet tinkamai neišnaudojamos atviros miesto erdvės pavyzdys. Nors aikštė įgyja vis daugiau vilniečių ir miesto svečių simpatijų, šios vietos dar negalima vadinti miestiečių traukos centru.

Didelė gyvybinga aikštė miesto centre - išskirtinis sostinės rekreacinis turtas. Kad aikštę iš naujo atrastų žmonės, ją būtina paversti socialinės gyvybės ir miesto bendruomeniškumo vieta, nepamirštant jos memorialinės ir kultūrinės paskirties. Įgyvendinus architekto piešiamą Laisvės aikštės viziją istorinė Vilniaus vieta virstų atvira žalia miesto erdve žmonių susirinkimams, pasyviam ir aktyviam jų poilsiui, kultūriniams bei pramoginiams renginiams, miesto šventėms.

Dabartinis aikštės išplanavimas yra patogus ir priimtinas joje besilankantiems žmonėms, aikštės pėsčiųjų takai sujungia svarbias miesto arterijas. Esamus aikštės žaliuosius plotus architektas siūlo paversti nuožuliais iki 3 metrų aukščio pylimais. Žaliųjų erdvių pakėlimas aikštę izoliuotų nuo gatvių triukšmo, o žaliųjų plotų šlaitai, orientuoti į aikštės vidurį, sukurtų atvirą kamerinę erdvę, pritaikomą kultūriniams bei pramoginiams renginiams. Nuo pylimų stebimi renginiai taptų labiau matomesni nei plokščioje aikštėje. V.Puzero skaičiavimais, Laisvės aikštės centre vyksiančius renginius galėtų stebėti apie 10-15 tūkst. žmonių. Aikštės šlaitų pievos sukurtų plačią laisvalaikio, kultūrinių bei socialinių veiklų įvairovę. Pagal pateiktą projektą išsaugomi aplink aikštę augantys brandūs medžiai, šalia kurių įrengus suoliukus, aikštė taptų dar jaukesnė ir patogesnė. Vėliava su Vyčio simboliu galėtų likti centre, o prigyjęs ir pamėgtas Jorės rugių laukas taip pat galėtų toliau banguoti ir žaliuoti aikštėje. Suoliukai taip pat įrengiami pylimo pradžioje, šalia aikštės centro, kad renginių metu, žiūrovai galėtų patogiai sėdėti.

Laisvės aikštės architektūrinė kompozicija beveik nesiskirtų nuo esamos – architektas siūlo atsisakyti vangiau vilniečių naudojamus Gedimino prospektui ir J.Tumo – Vaižganto gatvei lygiagrečius pėsčiųjų takus taip sukuriant didesnio ploto žaliąsias erdves. V.Puzero kuriamas Laisvės aikštės vizija nenutolsta ir nuo memorialinės šios aikštės paskirties – ši vieta bus skirta susirinkti skirtingų kartų ir žmonėms, kurie čia galės betarpiškai dalintis savo istorine ir kultūrine patirtimi.

Architektas svarsto galimybę po aikšte įkurdinti automobilių stovėjimo aikštelę, taip sukuriant patogią infrastruktūrą norintiems leisti laisvalaikį centrinėje miesto dalyje. Pylimus tokiu atveju būtų galima suformuoti iš grunto, gauto kasant požeminę stovėjimo aikštelę, jei šios statybos dėl archeologinės šios vietos reikšmės būtų įmanomos.

5-is projektuojamus pylimus taip pat galima susieti su etnokultūriniais Lietuvos regionais. Kalnelių supylimas visų regionų žeme, kvietimas žmones atvežti savo žemę į tautos laisvės aikštę iš Dzūkijos, Sūduvos, Žemaitijos, Mažosios Lietuvos ir Aukštaitijos būtų tarsi naujojo milžinkapio supylimas Lietuvos žeme – brangiausiu tautos narių turtu, drauge sukuriant tuos kalnelius bendro buvimo, bendro veikimo erdvei, kad laisvė skleistųsi pati iš savęs, iš žmonių gyvenimo tikrumo, natūralaus socialumo.

Įgyvendinus Laisvės aikštės idėją ši istorine Vilniaus vieta taptų daugiafunkcine atvira miesto žaliąja erdve, kurioje harmoningai derės socialiniai, kultūriniai ir istoriniai visuomenės interesai.

Pilietinės iniciatyvos projekto idėja – ne biurokratiniu planavimo būdu, o pačios pilietinės visuomenės iš visų Lietuvos regionų dalyvavimu paversti istorinę Lukiškių aikštę žmonių susitikimo, jų dialogo, dalinimosi bendru gėriu erdve, kurioje žmonės patirtų buvimo džiaugsmą, vienijantį bendrumą, natūralų prigimtinį gėrėjimąsi gamta, menu, draugyste, tėvynės laisve, pilietinėmis demokratijos vertybėmis.

Visuomenės dalyvavimo sukuriant aikštę kaip bendravimo erdvę svarbiausias komponentas – visų istorinių regionų atvežtos žemės Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos (Sūduvos), Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos kalnelių supylimas, kuris erdvei suteiktų ypatingą tikrumą ir išreikštų pilnavertį žmonių darbą kartu sukuriant laisvės erdvę bendravimui Lukiškių aikštėje. Kaip Simonas Daukantas, pėsčiomis atėjęs į Vilnių iš Žemaitijos studijuoti į Vilniaus universitetą, išpylė iš batų gimtosios žemės smiltis, ant jo šaknų užpildamas gyvybės (Justino Marcinkevičiaus poemos „Pažinimo medis“ vaizdinys), taip dabarties Lietuvos žmonės iš savo sodybos, miestelio, kaimo, krašto žemės Vasario 16 šimtmečiui sukurtų tikrą savo laisvės centrą sostinėje ir jaustųsi jame savi, artimi, susieti bendrumo ir būvimo drauge pojūčiu.

LAISVĖS AIKŠTĖS sumanymo projektas yra dovana Vilniui ir Lietuvai
Iniciatorius Vytautas Puzeras